Iš esmės šiandien aš vėl beprotiškai sentimentali, beprotiškai išsiilgus pigios amerikietiškos romantikos, bent tokios jos. Plaukia sunkus debesis ratais viršum galvos ir lieka - iš niekur atsiradęs niekur ir nesitraukia. Man sunku, man lengva, man malonu, man skauda, man bloga, mane pykina, man liūdna, man apmaudu, man rudeniškai sunku, man gaila savęs, gaila kitų, gaila suknisto pasaulio, vėl gaila savęs. Man pikta.

Mano meilė šalia ir tuo pat metu far far away. Mano nuotaika gera visuomenei ir aš pamažėle žlugdoma viduje. Aš kiaura, aš tuščia, tuščia, nes kiaura. Neliko nieko, aš kiaura.

Aš linguoju tyliai susigūžus savam kampe, tyliai čiulpdama mėtinį saldainį, tyliai mažomis akutėmis stebėdama kambarį. Viskas, ką turiu, yra mažas kamputis, mažutėlis, tamsiausias iš esančių ir dėl to dar mažesnis. Nors šitam kamputy telpa viskas, ko man taip reikia, viskas, ko užtenka, nors nuo to aš ne pilnesnė.

Pavargau guostis žmogui, kuris pavargo nuo manęs. Pavargau apskritai matyti žmones, nenoriu nenoriu nenoriu jų matyt ir užsimerkiu. Bet užsimerkus dar baisiau - galvoje gyvenantys demonai (ak, kaip patetiškai pasakyta) stipresni už realybėje esančius. Ten, galvoje, baisūs mano vairavimo įgūdžiai, anyta, kurios net nuotraukos nesu mačiusi, ten vaikystės baimės ir šiandien vėl atgimstantys kompleksai.

Sentimentalumas. Tai viskas, ką turiu ir ko reikia.