Žinai, mąstau vis, kad net superherojai kartais išlipa iš savo elastinių kostiumų, įmeta juos į skalbyklę ir tampa eiliniu žmogėnu, kuris geria alų, garsiai riaugėja ir nesidrovi viešai krapštytis užpakalį. Kad tie superherojai irgi yra žmonės, kad juos irgi slegia tam tikra atsakomybė, jie irgi turi vilčių… Kartais man atrodo (šiandien irgi), kad tu kaip tas superherojus slėpiesi savo ryškiam kostiume ir bijai parodyt tikrąjį savo veidą - juk didvyriams irgi būna sunku. Tu man kaip tas didvyris, kuris visada šalia, kai man reikia pagalbos, kuris visada randa išeitį. O kartais taip norėtųsi, kad tamtum tuo visiškai paprastu ir, svarbiausia, visiškai atviru bičeliu, kurį reikia pagloboti, kuriam net tokia kaip aš gali padėti ir kuris nebijo bent sekmadieniais pasidaryti laisvą dieną ir padėti savo kostiumą į spintą.

Oh my, pagalvojau, kad Dievuliau brangus kaip seniai šitas BLOGas matė šviesų įrašą apie šviesų rytojų, apie vasariškas pievas, apie lietum kvepiantį orą ir dar kartą - apie tuos gražius dalykėlius. Užsimaniau prisipint pilną galvą kasyčių ir atrodyt truputį idiotiškai :) Dar užsimaniau užsidėt savo rožinį sijoną ir strykčiot, strykčiot… Ech, laukiu pavasario, kol tas rožinis sijonas vėl bus pats tas saulėtam orui ir mano nuotaikoms, nes būtent tada, pavasarį, kai jau šilta ir visi nejučia susikimba rankytėm, Ievutė atkunta, Ievutė atsigauna, Ievutė geria balkone žalią arbatą su žemuogėmis ir rožiniais pipirais, iš toli mojuoja kaimynui, naiviai krizena ir vėl įsimyli. Tais pavasariais, kurie nebūtinai privalo sutapti su kalendoriniais, Ievutė būna itin laiminga, nes pavasaris nesipriešina jai. Tais pavasariais galima sėdėt po medžiais ir klausytis, kaip viskas žaliuoja. Galima valgyti pirktines braškes ir maudytis fontanuose, galima vaikščiot paupiu, valgyt akcijines picas Katpėdėlej, nuvažiuot prie ežero ir įmerkti ten kairės kojos didijį pirštą, galima klausytis gandų apie save ir nekreipti į juos dėmesio, nes pavasarį Ievutė stipresnė nei kitais metų laikais, stipresnė nei kitos aukšto pletkininkės.

Kitą pavasarį norėčiau nuvažiuot į Palangą naktį, ten kopose išgert kartšos arbatos ir grįžt į šiltą guolį. Norėčiau užsikart ant šešiolikos aukštų namo stogo ir nuo ten su tavim žišrėt į miestą. Norėčiau, kad išmokytum mane žvejoti, net jei pats nemoki. Norėčiau dovanų gauti saulučių puokštę. Parodyti tau vietą, kurioje atrasdavau save ir kuri dabar yra kiek sugadinta. Gulėti saulėtą dieną su tavim ant pievos, kaip toj šampūno reklamoj. Su Drauge nusipirkti dailią suknelę ir tada dailiai pasirėdžius užlipti ant Gedimino kalno su ja. Gerti karštą vyną, kai šalta ne tik iš išorės. Norėčiau auginti šuniuką. Norėčiau nuosavos virtuvės, ant kurios palangės galėčiau auginti petražoles, svogūnų laiškus, peletrūną ir kitas prieskonines žoles.

Kokios paprastos ir kuklios mano svajonės. Juk viską taip nesunku išpildyt.

Ji primena mane. Tą liūdną mane, tą tokią tobulą, bet tobulą ne iš savęs, tobulą suformuota kitų: tėvų, mokytojų, spaudos… Tą, kuri besiversdama kūliais per galvą, kad tik būtų tobula dukra, studentė, galų gale net tobula meilužė, pamiršta, kad yra mylima už tikrąją save, o ne stereotipų sukurtą.

Ta tobuloji yra prakeikta būti nelaiminga, nes kad ir kaip ji besistengtų, vis viena liks nepatenkinta savimi, vis viena jai atrodys, kad nepateisina kitų lūkesčių, kad atrodo ne taip, kaip turėtų būti “pagal planą”, kad vis nuvilia aplinkinius… Ji yra gyva savigrauža. Ji visko gailisi, ji viską daro ne taip. Jai bloga.

Ji yra atkakli, net kaprizinga. Ji meta savo daiktelius į kampą, nes jai pikta. Po to vėl skrupulingai juos dėlioja į vietas, nes ji gailisi, kad kai jai buvo pikta, ji kažką įskaudino. Ji kažkam buvo negera, kažkam buvo netobula. Ji vėl verkia. Ei, neūžauga, kiek galima?

Ji guli ant krūtinės sukryžiavusi rankas ir jaučiasi daržovė. Gal vaisius. Jaučiasi persunkta to glitaus blogumo, kuris ją graužia. Po kąsnelį, iš lėto. Ji įsivaizduoja save kokone, kabančią ir vegetuojančią. Ji yra kokonas, nes daugiau niekas būti negali, nes daugiau niekam ji negali būti atvira, net pati sau.

Neškis mane su savimi, o Pavasari…

O Dieve, man negalima žiūrėti graudžių filmų, nes nemoku valdyti ašarų. Siaubinga po valandos bliovimo žiūrėti į aktorių pavardes ir jausti, kaip kūną ima krėsti šiurpuliukai, kaip visuomet esti po verkimo priepolių. Didei graži idėja ir skausmingas suvokimas, kad gyvenime taip gražiai nebūna, kad gyvenimas yra šiek tiek kitoks, jis monotoniškas, jis kartais niūrus, gyvenime po išgertuvių pagirios žymiai sunkesnės nei filmuose. Bet koks vis tik yra mielas šitas prakeiktas pasaulis, nes kaip pasakė vienas didis švietėjų filosofas, mes gyvename geriausiame iš visų pasaulių. Taip, mes gyvename geriausiame, o kaip pasakė vienas didis Antikos filosofas, laimės paslaptis yra per daug nesitikėti. Ir jie abu velniškai teisūs, velniškai teisūs, Dievaži…

Gyvenimą dėlioju iš smulkmenų, iš smėlio grūdelių, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, pati statau, pati griaunu, nes tik man priklauso šita smėlio pilis, tik aš joje galiu padaryti dar vieną langelį Auksaplaukei, kad turėtų kaip pabėgti su savo Princu, dar vieną langelį Snieguolei ir jos nykštukams ir dar vieną langelį sau, kad mums būtų šviesiau gyvent, kad būtų daugiau šviesos ir daugiau šypsenos, daugiau meilės ir mažiau nusivylimo. Mielasis, nebijok mano ašarų, tai natūralu. Tai lygiai taip pat natūralu kaip jausti pagirias. Šiandien manyje viskas šalia: mandarinai ir silkė, nusivylimo savim ašaros ir ašaros dėl grožio, dėl to, kad pasaulyje dar yra gerų dalykėlių, tokių pat gerų, apie kuriuos esu kadais viešai kalbėjus ir apsiverkus.

Mažyte, atverk širdį ir tau palengvės, nesusigūžk savo dirbtinio šilko kokone ir nušvis nauja diena. Mylėk ir leiskis būt mylima, mažyte.

Mano sesė sako, kad kai visai neturi ką veikt, reikia išsivalyt bambą. Ir naudinga, ir laiką prastumi.

Nuolat sakai, kad aš laiminga.

Gal. Bet ką tu žinai.

Pastebėjau, jog meilė atpinga.

Nieko aplin k nematai.

Gražūs Eglės Valčiukaitės dainos žodžiai. Šiaip sentimentali, bet gerai nusiteikus, nes, pasirodo, su ufonaute ne aš viena gyvenu, yra lygiai tokia pat tik -nioliktam aukšte. Nuostabu. Lietuviška. Visa kita, ant ko jos jau dviese susėdusios stumia, bet Dievuliau, kokios gi jos juokingos. Dvi protingiausios, nuostabiausios, draugiškiausios, populiariausios, mylimiausios, geriausiai viską išmanančios. Apskritai, tai valdžia nuolat turėtų atlikinėti išsamius tyrimus ir šitokių talentų paieškas, trumpam atskirt juos nuo visuomenės ir iš karto duot profesoriaus laipsnį, prezidentinę pensiją, namą prestižiniame rajone, tobulus vyrus/žmonas, kitus tobulo gyvenimo atributus ir nekvaršint tokiems gabiems žmonėms galvos kokiu tai eiliniu gyvenimu. Šit ką aš supratau iš pokalbio, kuris vis dar tęsiasi ir nuo kurio vidurio aš nebepakėliau įtampos ir užsidėjau ausines.

Dar kartais man pasidaro keista. Dėl tokių žmonių. Ar iš balos tas gudrumas? Kažkaip tie, kurie iš tiesų verti anksčiau išvardintų dalykų, niekada nepabrėžia savo pranašumo. Štai kur tobulo proto grožis. O ufonautės? Ufonautės nenustoja tauškusios. Nors imk ir ant puodo atsisėsk, kad suglumtų ir pagaliau išssivilktų. Bet kitavertus, iš kokių gi kančių gimtų mano BLOG’o įrašai? :)

Tegyvuoja Flipesyde!!!

Pažadu, jog daugiau neverksiu tau ant peties. Bent šią savaitę. Verksiu visiems, tik ne tau, nors dabar darau atvirkščiai. Žinau, kaip tave tai prislegia. Tik man gaila, kad tu nežinai, kaip man nuo to palengvėja. Ir tu turbūt niekada nesuprasi, kaip man palengvėtų, jei nepultum iškart ramint mano ašarų ir leistum išsibliaut kolei saulė patekės. Gal tada ir tų ašarų būtų rečiau. Rečiau ir tave iš kantrybės vesčiau. Man begėdiškai gera verkt, kai yra, kas guodžia. Juk sakiau, prie mergų verkt negaliu… Neišeis man, nes jos ne tam lygmeniui priklauso. Vargšai mano išrinktieji, nenusiseka jiems.

Dar negaliu matyt tavęs liūdno ar pavargusio. Bijau tavęs tokio, tada kiek įmanydama stengiuos padaryt viską, kad tu pralinksmėtum, bet šituo tik dar labiau tau įgrįstu, tu dar labiau pavargsti, o aš dar labiau nusimenu.

tas bejėgiškumo jausmas, tai jis mane žudo, jis verčia mane ašarot taip dažnai… Nieko nėra blogiau kaip jausmas, kai negali nieko pakeisti, o taip norėtum, taip norėtum. Dėl tavęs, tik dėl tavęs. O tau elementariai reikia ramybės, vienatvės, atsipūst nuo manęs reikia. Nuo verkiančios, amžinai nepatenkintos ir visada suraukta nosimi. Aš nenoriu būt žiežula, pas kurią nenorėtum grįžti, tikrai nenoriu. Noriu būt tavo Mažylė, ta, su kuria gera, su kuria sapnai ir šventė, o ne ta, kuri yra rutinoje paskendus Pelenė ar ligų maišelis. Nors man būdinga savęs gailėtis, todėl labai prašau, būk stiprus, stipresnis už mane ir aš tau padėsiu. Padėsiu ir mane sutvarkyt. Ir prašau, nebijok mano ašarų. tai tik būdas išlieti jausmus, lygiai toks pat, kaip kumščio daužymas į sieną ar stalą.  Žinau, kad prašau gal kiek per daug tavo pragmatiškai prigimčiai, juk tu vyras, toks vyras, kokį nori matyti visi tėvai, toks vyras, kurio noriu pati. Ir ką tik supratau, jog neturiu teisės prašyti daugiau, nes ir taip iš tavęs gaunu daugiau nei esu verta, daugiau, nei pats tikėjais man duosiąs. Bet aš visada galiu padėkoti. Ir jei ruošiu vakarienę, aš tau dėkoju už tai, kad ją valgai, tik visada moteriškai tikiuos meksikietiškų pagyrų, nuo kurių, man pačiai pasidarytų bloga. Nemoku tinkamai pasakyt visko, kas guli, tad labai prašau paskutinio dalyko - kartais, net jei nesuprasi visų tų moteriškų užuominų, labai prašau, bent apsimesk supratęs, ką norėjau tau pasakyt, nes visada tokiais atvejais noriu tau pasakyt, kaip labai tave myliu, tik ne šiaip paprastai noriu tai padaryt, o kaip nors ypatingai… Tiesiog žinok tai.

Ačiū.

Už svajones reikia kovoti, tai žino kiekvienas.

Už laimę reikia atkentėti.

O ką gauni už tuštumą? Tokią, kuri pripildo visą visą tave, pilnesnė net nebūni per Kalėdas po šventinės vakarienės. Tokia stebuklinga tuštuma, šiek tiek gąsdinanti, kartais griaunanti. Tokia sava sava. Ir taip stipriai jinai užgula, toji Tuštuma, valgai razinas pieniškame šokolade, ji gula vis stipriau, ašaros jau papsi ant lūpų, nubėgęs blakstienų tušas gadina tavo išeiginį veidą, tą visuomenei rodomą, tą laimingą, tą optimistišką. Raumenis skauda iki negalėjimo, o ašaros papsi.

-Nūūū, mažau, kas dabar? Kas per tuštumos? Man net galvon nešautų tokių dalykų prisigalvot….

Nuramini save net prieš Jį. Nesupras Jis, kas per tuštumos.

Ausinės. Sting’as. Garsas.

P.S. Garbės žodis, jei galėčiau, sunaikinčiau visus KĮŽ’o įrašus.

Iš esmės šiandien aš vėl beprotiškai sentimentali, beprotiškai išsiilgus pigios amerikietiškos romantikos, bent tokios jos. Plaukia sunkus debesis ratais viršum galvos ir lieka - iš niekur atsiradęs niekur ir nesitraukia. Man sunku, man lengva, man malonu, man skauda, man bloga, mane pykina, man liūdna, man apmaudu, man rudeniškai sunku, man gaila savęs, gaila kitų, gaila suknisto pasaulio, vėl gaila savęs. Man pikta.

Mano meilė šalia ir tuo pat metu far far away. Mano nuotaika gera visuomenei ir aš pamažėle žlugdoma viduje. Aš kiaura, aš tuščia, tuščia, nes kiaura. Neliko nieko, aš kiaura.

Aš linguoju tyliai susigūžus savam kampe, tyliai čiulpdama mėtinį saldainį, tyliai mažomis akutėmis stebėdama kambarį. Viskas, ką turiu, yra mažas kamputis, mažutėlis, tamsiausias iš esančių ir dėl to dar mažesnis. Nors šitam kamputy telpa viskas, ko man taip reikia, viskas, ko užtenka, nors nuo to aš ne pilnesnė.

Pavargau guostis žmogui, kuris pavargo nuo manęs. Pavargau apskritai matyti žmones, nenoriu nenoriu nenoriu jų matyt ir užsimerkiu. Bet užsimerkus dar baisiau - galvoje gyvenantys demonai (ak, kaip patetiškai pasakyta) stipresni už realybėje esančius. Ten, galvoje, baisūs mano vairavimo įgūdžiai, anyta, kurios net nuotraukos nesu mačiusi, ten vaikystės baimės ir šiandien vėl atgimstantys kompleksai.

Sentimentalumas. Tai viskas, ką turiu ir ko reikia.

Rudeninė tryda ant žemės. labai jau patiko šitasai posakis, mielas drauge. Ko tai nuotaika pakėlė nuo lovos ir perdėjo ją į BLOGą.

Hmm. Lekiu.