Išaušo dideliai nevykęs pirmadienio rytas.. Kojos šlapios, galva sulyta. Bet už tat darbe diena buvo visai nebloga, tai nusprendžiau sau ir savo Išrankiajam padaovanoti kiek įdomesnę vakarienę. Nors jeigu būčiau atsiklausus jis turbūt būtų nubalsavęs už įprastus ir man jau belekaip atsibodusius kotletus :)

Tai štai Oliverio įkvėptas, pagal mane adaptuotas velingtonas:

Štai ką sunaudojau dviems velingtonams (manau, užtektų pamaitinti 5-6 žmogėnukams :) ):

apie 0,5 kg kiaulienos-jautienos faršo (patys malam),

vidutinį svogūną;

morkytę;

saują šaldytų žirnių;

porą skiltelių česnako;

4 lakštai šaldytos bemielės sluosniuotos tešlos;

1 kiaušinį;

+druskytė, pipirai ir saujelė šviežių petražolių.

Eiga:

Morką, svogūną ir česnaką supjaustom vidutinio stambumo gabalėliais, sumetam į ant vidutinės ugnies įkaitinta keptuvę su šlakeliu aliejaus, apkepinam kol suminkšteja ir įdedam žirnius ir petražolės. Pekepinam dar vieną minutę ir dedam į dubenį ataušti. Į praaušusias daržoves sudedam faršą, druską, pipirus- pagal skonį. Kiaušini išplakam puodelyje, pusę jo supilam į mėsą. Viską gerai išmaišom.

Atsišildom tešlą, pakočiojam. ant vieno lakšto dedam pusę mėsos masės, tešlos kraštus aptepam kiaušiniu. Dedam antra lakštą ir formuojam kažką panašaus į duonos kepalą, nepamiršdami užspausti kraštelių. Taip pat formuojam ir antrąjį. Viršų aptepame likusiu kiaušiniu.

“Kepalus” dedam ant skardos, išklotos sviestiniu popieriumi ir šaunam į iki 180 C įkaitintą orkaitę. Kepiau ~50 min.  Valgėm su bulvių koše ir šviežiomis daržovėmis.

Man pats skanumas buvo tas, kad tešla buvo traški, o viduje mėsytė nuostabiai sultinga :)

Tikiuos, patiks ir dar kam nors ;)

Gero vakaro!

Nuoširdžiai Jūsų,

LeVanda

Kol pavasaris dar neplanuoja pasirodyt visu gražumu iš savo žiemos atostogų, per tuos lietus, darganas ir vėjus baisiai negeros mintys į mano vargšę galvelę lenda. Darbas blogas, žmonės blogi, namai negeri, Išrankusis netikęs… Ir ką gi bedaryt?

Tokiomis dienomis kaip ši, didei gundausi kolegės K. idėja: sprukti ten, kur saulė šviečia ištisus metus, dirbti padavėja kavinukėje ant jūros kranto, o vakarais su tokiais kaip tu lakti vyną ir nesijaudint dėl rytojaus. Nes rytoj vėl švies saulė, bus šypsenų ir vėl galėsi vakarą leisti išsitiesus ant auksinio smėlio…. :)

Bet gi knibžda kirminėlis manyje, kad net ir tokiu atveju visai laiminga nebūčiau, nes gi nėr prasmės… Ai, po darbo nesveika apie gyvenimo prasmę kalbėti, nes stogelis ir taip jau palinkęs kaip Pizos bokštas :)

Už tai savaitgaliais labai mėgstu sukiotis virtuvėje ir ruošinėtis visą dieną. O kadangi Išrinktojo močiutė nepagailėjo varškės, tad pastarąjį šeštadienį vaišinomės spurgytėmis. Spurgomis vadint nedrįstu, nes labai jau mažikės gavos - bijojau, kad vidus žalias gali likti… O štai kas gavos:

Didelei lėkštei tokių spurgyčių reikės:

~400 g varškės

3 kiaušinių

v.š. grietinės

100 g. cukraus

šiek tiek vanilinio cukraus

miltų

2-3 a.š. kepimo miltelių

aliejaus kepimui

Eiga:

Ištriname varškę šakute, kad būtų kuo smulkesnė. Kiaušinius išsukame su cukrumi ir vaniliniu cukrumi, sumaišome su varške. Kažkodėl  neatsikratau įpročio kepimo miltelius nugesinti grietine, todel šituos produktus išmaišau, kol suputoja ir suverčiu į varškės masę. Tada po truputį maišydama dedu miltus, kol gaunasi grietinės tirštumo tešla. Formuojam šlapiu šaukštu ir šlapiu delnu ir dedam į įkaitintą aliejų.

Su aliejumi vos nesudegiau. T.y. sudeginau. Nes pasirodo, kad pernelyg įkaitinus aliejų, spurgytės iš karto pajuoduoja, o vidus lieka žalias. Taigi antram bandymui palikau aliejų atvėsti ir toliau kaitinau ant žemos ugnies… Kepam, kol pasidaro gražiai rudos ir neskubinam jų kepti.

P.S. Mielos virtuvių asės, nesijuokit prašau iš mano paistalų, nes tat buvo pirmasis bandymas iškepti spurgytes :)

Jūsų,

Panelė LeVanda

Baaaaaaisiai seniai šitą gerą daiktą buvau apleidus, o bet tačiau, gyvenimui priartėjus prie beprotiškos kasdienybės ir pramokus šiek tiek gaminti maistą, norom nenorom atradau ne tokią ir mažą lietuviškų maisto blogerių bendruomenę, kuri privertė mane susimąstyti, kad galbūt ir aš turiu, ką pasauliui parodyti.

Štai kokis ilgas pirmasis sakinys gavos. O savo naują Blogo gyvenimą pamėginsiu pradėti nuo mano atrasto (ir galbūt patobulinto) keksiukų recepto. Deja, dažniausiai tingiu terliotis su formelėmis ir iškepu vieną didelį pyragą, bet skonis nuo to nekenčia.

Taigi.  Savo keksui naudojau:

• Dvi su biškiu stiklines miltų;
• du kiaušinius;
• 200 g cukraus;
• truputis vanilinio cukraus;
• 100 g tirpinto atvėsinto sviesto;
• 250 g pašildyto iki kambario temperatūros pieno;
• 2 a.š. kepimo miltelių.

Išsukam kiaušinius su cukrumi, įmaišom sviestą, pienuką, po to pamažu įmaišom ir miltus, išsijotus su kepimo milteliais. Tešla turėtų būtų maišoma šaukštu, bet ne per skysta, maždaug grietinės tirštumo.

Pagal nuotaiką ir turimus produktus, keksą “paturtinu” razinomis, mėlynėmis arba kaip šiuo atveju - džiovintais ananasais. Skanaus!

Sėdžiu ir tabaluoju kojomis nuo savo trečiojo aukšto balkono. Kojelės geros, duoną pelno, kiek sutinusios. Klausaus, kaip Erica Jenings visa gerkle plešia Summertime ir girgžda mano kelis. Pažadėk man, kad pradėsi daryti pratimus rytais, kelis neturi girgždėti.

Šiandien stotelėj mane užkalbino vienas dėdė. Mes truputį pleptelėjom apie rūkymą, kaip žolei reikia lietaus ir dar truputį apie grybavimą. Paskui įlipom į troleibusą. Išlipęs jis man pamojavo. Smagus toksai. Man pradeda patikt kalbėtis su visiškai nepažįstamais.Taip keistai nuteikia, kai pamatai, kad žmonės dar gali kalbėtis, kad nereikia niekam už tokias akimirkas susimokėt, o kiek mažai užtenka - pamojuoti išlipus - kad kažkas namo grįžtų laimingas.

Dėkok Dievui, Levanda, kad sugebi šypsotis, kad turi L’autre valse d’Amelie garso takelį ir braškių. Trūksta tik plaktos grietinėlės iki visiško šio vakaro tobulumo.

Kaip seniai jau nebuvau prislietus prie šito papiruso. Bet priminei man, Paloma, ką buvau kiek primiršusi - ilgesio kupiną filologę, kuriai patinka ( :D ) fizika, marias, žuvį ant kranto ir ašaromis pasibaigusią kalbą.

Atrodo, lyg tai būtų nutikę kadaise.

Lyg iš kito pasaulio, į kurį kartais jau sunku beatrast duris, bet kai atrandi, kai praveri… Ten jau ne aš, nebent kitas aš ir Irena. Jau netelpu savoj galvoj nei tai iš liūdnumo, nei tai iš džiugesio. Taip glumu, skant. Įkvepiu, iškvepiu, vėl įkvepiu. Visi tolsta, palieka, bet gumos tapmrumas ne begalinis - jie grįžta, ne kaskart ten pat, ne kaskart tokie pat. Kartais tenka gerokai patrint akis, kad suprastum, kas iš tolimų kelionių sugrįžo šiandien. Kaskart vis labiau širdim tiki, tiki siela, sielų šnibždesiu. Aš manau, jog sielos gali tarpusavy kalbėt man nieko nė neįtariant.

Abejoti - štai kas man geriausiai sekasi.

Tikėti - to noriu išmokti.

Vienąsyk į savo slaptą sąsiuvinį rašiau apie mergaitę, kuri visą laiką tik rankioja savo gyvenimo trupinius, kuri myli savo praeitį net labiau nei dabartį, kuriai nerūpi, kokią gražią dabartį gali susikurti būtent dabar. Dabar ta mergaitė auga, ta mergaitė mato viską truputį kitaip. Ir kitaip matyti jau yra lengviau.

Ta mergaitė yra labai mažytė ir jos pasaulis sulig rašomuoju stalu. Šiaip jau platus pasaulis, tai mergaitei. Ir daugiakampis. O kiekvienam kampely tupi kažkoks jos gyvenimą pakeitęs įvykis. Vaikystės įvykius mergaitė labai myli, juos dažnai aplanko, juokias drauge. Dar yra paauglystės įvykiai, bet jie jau irgi yra gerokai toliau nuo dabarties ir jos suvokimo.

Svarbiausi yra tie įvykiai, kurie vienaip ar kitaip susiję su dabartimi. Jie saugo mylimus žmones, kartais primena klaidas (nors nėra gyvenime klaidų, tik pamokos), o kartais širdį kutena - meiliai arba iki ašarų. Ir mergaitė, tiesą sakant, yra labai išsiblaškius, kartais ima ir užsisėdi vienam kampelyje, su vienu žmogumi, su vienu įvykiu ir net nepastebi, kaip kiti kampeliai ima nepaprastai greitai tolti, tiesiog šviesos greičiu. O atsipeikėjus gali būti ir per vėlu, ir per lėtai.

Mergaitė velniškai myli visus kampelius ir visai nesvarbu, kiek ji juose praleidžia laiko. Nes tai yra kampeliai, pakeitę gyvenimą.

The time is always NOW.

Šįkart norėčiau labai nuoširdžiai atsiprašyti visų, kuriuos palietė mano nesuskaičiuojamos beprasmės ašaros. Prašau atleidimo krikščioniškai atgailaudama ir dar vieną kartą liepdama sau liautis šitaip skaudinus artimiausius žmones. Jūs nekalti dėl to. Nesu tikra, ar labai kalta esu pati. Aš tiesiog jau nemoku kitaip pasakyti, kad tuo momentu man kažkas iki ašarų kutena širdį. Atleiskit man.

Dar norėčiau pasidalint ta beribe meile, kuri užplūdo mane šįryt. Matyt dėl to, jog jau savaitę nebuvau taip ilgai miegojus. Myliu jus, mano rožiniai paršeliai, meiliai kriuksintys su manimi drauge, mano voriukai, ropojantys per juoko kaulelį, mano šiaudelio broliai, drauge traukiantys binladeną, mano iki skausmo bemiegės naktys, kartais iki viršaus sklidinos vyno, kartais alaus, o kartais visiškai blaivos, mano mieliausieji ir brangiausieji. Jei skaitai šitą, greičiausiai esi mano mieliausioji pagonė, kuri visuomet padės susiprasti gyvenime, truputį nuramins ir lieps pačiai ieškot sprendimų. Arba tu esi tas, kurio labiausiai norečiau atsiprašyti dėl pačioje pradžioje išdėstytų dalykų, bet tu juk žinai, kad esu velniškai laiminga būdama tavo maču pikču.

Kartais būnu savimyla ir mąstau, jog mano gyvenimas pernelyg sudėtingas, kad galėčiau neverkti, kad manyje pernelyg daug beprasmių minčių, kad pajėgčiau jas suvaldyti. Tomis akimirkomis lieju ašaras kartodama atsiprašau, aš nežinau, kas man. Nes tiksliai ir racionaliai negaliu pasakyti, kas gi man. Kartais iš visų jegų noriu ką nors apkabinti už dyką, bet dažniausiai tuo momentu nieko nėra šalia. Kartais drebiu mėšlą sau ant galvos manydama, jog kiti puls mane gelbėti, bet aš klystu. Tai yra mano mėšlas ir aš pati su juo privalau tvarkytis. Ir susitvarkau. Anksčiau ar vėliau.

Jūsų visų, Maču Pikču.

P.S. Aš ne liūdna, aš tiesiog nutolus.

Esi juokinga pati sau, kai verki dėl niekų ir kai spyriojies, kai negali net tyliai pasakyt, ką nori išrėkt garsiai, kai nusileidi, kai dramatizuoji dėl kreivo nago ar pasišiaušusių plaukų. Tu nesi filmo herojė, kurią kas 10 minučių nupudruoja iš naujo, nesi Olialia mergaitė ilgais besiplaikstančiais peroksidiniais plaukais, tobulai sutvarkytu manikiūru ir makiažu. Bet kada tu pagaliau suprasi, kad vis dėl to tu esi nepaprasta, esi ypatinga, esi NUOSTABI.

Sustok. Įkvėpk. Nusišypsok.

Džiaukis gyvenimu, kvaiša. Juokis garsiai, nesigėdyk, net jei kas tam tavo drąsesniam juokui nepagaili replikų. Kvėpuok pavasariu, kvėpuok energija, bėk tekina, šokinėk, būk tokia, kokią tave labai myli. Būk tokia, kokią labiausiai myli pati save.

Mylėk save, Levanda, ir aš mylėsiu tave.

Kartais Levanda pagalvoja, kad būtų žymiai laimingesnė be moteriškų bėdų bėdelių (naujų rankinių, netobulo makiažo, serialinių patarimų…). Kartais Levanda labai sentimentali, tačiau laiminga, o kartais tiesiog mėgaujasi save žudydama prisigalvojimais. Kartais Levanda labai nori mažyčio pikniko su Juo į savo širdį, o kartais tiesiog tenori būyi apkabinta. Norėtų tais kartais būt neklausinėjama, tiesiog apkabinta, nes per mažus švelnius, o gal stiprius ir karštus apkabinimus ateina Šiluma, kuri kuria tą stebuklingą šypseną, kaip toj dainoj You have a secret smile And use it only for me…

Mazochistiškai klausytis liūdnų dainų nėra nei labai geras, nei labai blogas įprotis. Ypač tada, kai užu lango stūgauja ne pavasaris, o tikrų tikriausia žiema. Bet tokiais vakarais yra nežmoniškai gera žinoti, kad nuo tokių pūgų tave saugo tavo Herojus, kuris atneša TĄ šilumą, tą vidinę, neapčiuopiamą ir velnioniškai trapią. Dar yra tokie žiburiukai akyse, kurie ateina kartu su šiluma, kartais glostantys, kartais aistrą kurstantys.

Branginu kiekvieną šilumos kupiną pūgą ir kiekvieną žiburiuką. Atsargiai paimu už kraščiukų ir dedu į praeities skrynelę, šalia Pandoros saugomos vilties ir tikėjimo…

Šiaip pagalvojau, kad žaliajai LeVandai reikėtų padaryti keletą dalykų, kaip antai nustoti drebėti kai kam nors netikėtai, bet labai stipriai pasimaino nuotaikos, mat ji jau beveik suaugus ir jai nebereikėtų bijoti išsakyti savo nuomonę ir tvirtai žengti į tą purviną balą, kur jai norisi, o ne ten, kur nori kiti. Dar pageidautina  būtų išmokti matyti pasaulį žalesnį ir pavasariškesnį, net jei, kaip dažnai literatūroje sakoma, už lango stūgauja vėjai.

Apie stūgavimus parašius prisiminiau, kad esu kadais parašius tokį dalykėlį apie Kalėdas. Ir ten ganėtinai dažnai kartojosi šį snieguotą, bet ne speiguotą vakarą. Tada man tai atrodė ganėtinai sąmojingair originalu, dabar šiek tiek juokinga, bet vis tik aš velniškai pasiilgstu tų tikrai snieguotų bet ne speiguotų vakarų, kada galima gerti aviečių arbatą, klausytis Marijono dainos apie Kalėdas ir planuoti, kaip padaryti pasaulį gražesnį bet keletui žmonių. Mokykloje tai buvo vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų, gaila, kad užmečiau. Dar man labai patikdavo amerikietiški filmai, rodomi šeštadienių ir sekmadienių rytais, tie apie vaikus ir paauglius, patiriančius keisčiausius nuotykius ir galinčius bent šiek tiek pakeisti senąjį pasaulį. Daugelį jų esu mačiusi po kelis kartus, nes mūsų televizijos rytais šviežių filmų nerodo. Man patikdavo tai, kad ten visada nugali tikra draugystė, tikra meilė ar kitoks teisingumas. Įsivaizduodavau save esant tokia, kuri yra verta filmo herojės titulo. Ir kas keisčiausia, nors buvau labai nuovokus vaikas, vis slaptai trokšdavau tokių neįmanomų nuotykių kaip Holivude.

Ech, juokinga, bet tuo pačiu taip gražu. Juk gražu?..